Naujienos

ByVšĮ "Alytaus apskrities vyrų krizių centras"

Apsilankymas Vankiškių bendruomenėje

Vasario 16 dieną kartu su socialine darbuotoja lankemės Vankiškių bendruomenėje pristatydami savo veiklą ir ,,Priklausomybių konsultacinį punktą“ Alytuje.
Ta proga diskutavome, kad ne tik Lietuva yra nepriklausoma, bet ir mes patys būkime laisvi ir nepriklausomi nuo alkoholio ir kitų psichotropinių medžiagų…… !!!
Dėkojame Vankiškių bendruomenės pirmininkei Rasai Gražulienei už pakvietimą  .

ByVšĮ "Alytaus apskrities vyrų krizių centras"

,,Priklausomybių konsultacinio punkto“ pristatymas jau ir Alytuje !!!

 

Nuo vasario 15 d. Alytuje  veiklą pradeda Priklausomybių konsultacinis punktas.

Šio punkto pagrindinės funkcijos:

  • motyvuoti rizikingai vartojančius alkoholį keisti žalingus gyvenimo įpročius;
  • motyvuoti ir nukreipti tiek priklausomus nuo alkoholio, tiek jų šeimos narius kreiptis dėl psichoterapinio gydymo į tas vietas, kur taikomas specialus gydymas;
  • teikti paramą sveikstantiems žmonėms, baigusiems reabilitacijos programą.

Atvykimui į konsultacinį punktą nereikia šeimos ar kito gydytojo ar kito siuntimo, čia bus dirbama tik mokslu pagrįstais metodais, laikomasi anonimiškumo ir konfidencialumo.

Šio konsultacinio punkto atidarymas – Priklausomybės ligų specialistų asociacijos (PLSA) įgyvendinamo projekto„Priklausomybių konsultanto modelio, veikiančio užsienio šalyse, diegimas 9 Lietuvos savivaldybėse“. Jo tikslas – įkurti pirmąjį Lietuvoje konsultacinių punktų tinklą, kuris per 2018 m. padėtų pirmųjų devynių savivaldybių supriklausomybėmis nuo psichoaktyviųjų medžiagų  kovojantiems gyventojams, o taip pat – ne mažiau svarbu – jų šeimų nariams, artimiesiems.

Daugiau informacijos: tel.: 8 602 33922: Alytaus apskrities vyrų krizių centras, info@vyrukriziucentras.lt

Bygalvocius

Esu „krizinis“

Taip jau priimta, kad vyrai neverkia, jiems nenutinka sunkumų, jų nervai geležiniai, jeigu jau gimei vyras, turi visas problemas išspręsti pats, kreiptis pagalbos – baisi gėda.

Koks tu vyras, jei pats nesusitvarkai? Tokia visuomenės nuomonė. O kaip yra iš tikrųjų?

 

Lietuvoje veikia šeši vyrų krizių centrai, apie kuriuos mažai kas žino. Alytaus vyrų krizių centro įkūrėjas ir vadovas Virginijus Tamulionis (38 m.) buvo, kaip pats sakė, „krizinis“ vyras – skausmingos skyrybos,
vaikų dalybos, pykčiai su buvusia žmona. Šiandien jis atvirai dalijasi patirtimi – tuo, ką žino, ką išgyveno ir patyrė.

„Nuo… iki…“ išnarstytas gyvenimas

„Pats skyriausi, kaip Lietuvoje ir priimta, vaikai liko su mama, tuo metu dirbau užsienyje. Skyrybos buvo lengvos, nes manęs, atsakovo, nebuvo, vaikų gyvenamoji vieta buvo nustatyta su motina. Po maždaug metų buvusi žmona išvyko gyventi į užsienį, dukteris palikdama laikinai mano mamos priežiūrai. Grįžau
į Lietuvą ir kreipiausi į teismą, kad nustatytų jų gyvenamąją vietą su manimi, tėvu. O tada teismai vyko labai ilgai, apie metus, nes pas mus priimta į tėvą jau iš anksto žiūrėti įtariai. Buvo įdomu: į teismo posėdžius buvusioji atvykdavo su nauju draugu, į tai niekas nekreipė dėmesio, o manęs nuolat klausinėdavo: „O kas bus, jei tamsta susirasite kitą moterį, ar nesugalvosite tuomet atsisakyti dukterų?“ Moteriai tokio klausimo net neužduoda. Mano gyvenimas buvo išnarstytas po kaulelį – nuo išvaizdos iki
kokias gyvenimo sąlygas galėsiu suteikti dukterims. Tuomet neturėjau nuolatinio darbo, bet lankiausi darbo biržoje.

Ši mane nusiuntė į Moterų krizių centrą, ten vyko mokymai mamoms, kurios vienos augina vaikus. Iš pradžių kažkaip „nepatoginausi“, kaip aš čia vaikščiosiu su moterimis kartu, bet nuėjęs buvau labai patenkintas. Gerai jaučiausi tarp moterų, Moterų krizių centro darbuotojos tapo tikromis draugėmis, jos man visada sakydavo: „Virginijau, viskas bus gerai.“ Kartu gal ir mano charakteris toks, aš nelinkęs savyje laikyti nuoskaudų, išsikalbu… Ten vyko daug paskaitų – psichologinių, motyvacinių ir pan.“

Išsiskiri ir švilpauji?

„Kai teismas priėmė sprendimą, kad dukterys gali gyventi su manimi, buvo labai sunku. Aš juk gyvenau kaip ir daugelis vyrų – uždirbdavau pinigų, o visi buities reikalai krisdavo žmonai ant pečių. Šiandien galiu jai padėkoti, nes dėl mūsų skaudžių skyrybų patyriau, ką iš tiesų reiškia auginti vaikus (tuomet vienai buvo šešeri, kitai – aštuoneri). Ko gero, auginti berniukus man, kaip vyrui, būtų buvę lengviau, nes
auklėdamas mergaites turėjau mokytis visko nuo pradžių: maudyti, rengti, pinti kasas… Buvo sunku, ačiū mamai, kuri, būdama ne tik močiutė, bet ir darželio auklėtoja, labai daug padėjo. Atrodo, kas čia tokio – skyrybos, išsiskiri ir eini sau švilpaudamas laisvas, o iš tiesų vyrams daug sunkiau, moterys lieka su vaikais, joms visa atsakomybė, o vyrai… Vyrai moka alimentus, jei tik moka, ir viskas, už buvusią šeimą nebejaučia jokios atsakomybės. Nežinau, kokiu keliu ir pats būčiau pasukęs, jei ne mano vaikai, dėl jų stengiesi, dėl jų susiimi ir gyveni. Juk aš tikrai buvau patekęs į didelę duobę visomis prasmėmis – ir dėl skyrybų, ir dėl darbo, ir dėl fnansų – visko trūko. Nieko nekaltinu dėl skyrybų, vienas kuris niekada nebūna kaltas. Jeigu vyras apleidžia moterį, ji viską pasidaro pati, kam jai jis tada reikalingas? Vien pinigų duoti tikrai nepakanka.“

Mergaitiški reikalai

„Manau, mano mergaitėms skyrybų laikotarpis buvo baisus, įsivaizduokite, tėtis ir mama kariauja kažin kokį karą, o vaikams kentėti. Jos net buvo pakviestos į skyrybų posėdį, mamos nebuvo mačiusios pusę metų. Turėjo pasakyti, su kuo nori gyventi. Mažiausioji buvo labai prie manęs prisirišusi, net močiutei sakydavo: „Tu nemoki plaukų šukuoti, tėtis tik moka.“ Teisėjai dukterys aiškiai pasakė, kad myli ir
tėtį, ir mamą, tik naujo mamos draugo nepažįsta. Manau, kad jei mano buvusi žmona būtų gyvenusi Lietuvoje, būčiau pralaimėjęs teismą. Dabar mergaitės pas mamą, viskas gerai, kaip aš sakau, šešerius metus auginome mergaites kartu, šešerius – aš vienas, dabar jos vėl su mama. Man auginti mergaites tikrai nebuvo lengva, žinote, tie mergaitiški reikalai, įvairūs niuansai. Ką mama būtų galėjusi pasakyti iš patirties, man reikėdavo ir specialios literatūros ta tema paskaityti, ir kitų moterų klausti. Mano ir dukterų ryšys stiprus, kai mama nesusitvarko, įsitraukiu aš, ypač su savo vyresnėle galiu kalbėti įvairiomis temomis – ir ji mane girdi!“

Moterų krizių centras – antri namai

„Penkerius metus lankiausi Moterų krizių centre, tuo pačiu metu mokiausi Alytaus kolegijoje. Man tikrai buvo įdomu, atvažiuodavo Kauno moterų krizių centro specialistų, bet viskas buvo skirta mamoms, net knygutės. Praėjus kuriam laikui galbūt išgirdo, kad Alytuje yra vienas keistas vyrukas (juokiasi), tai net knygelių atvežė kitokių, jau skirtų tėčiams: su paveiksliukais, kuriuose tėtis laiko kūdikį ant rankų. Vėliau aš pats moterims kursus vedžiau. Labai daug išmokau iš moterų, jos yra mamos, man patardavo,
kaip elgtis su dukterimis, mes taip geranoriškai bendraudavome iki vieno nutikimo. Kartą atėjau į moterų krizių centrą, o ten viena naujokė taip manęs išsigando, kad puolė klausti darbuotojų, negi čia ir vyrai lankosi. Matyt, toji moteris buvo nukentėjusi nuo artimo žmogaus – vyro. Aš net norėjau nebesilankyti ten, nes vien savo buvimu skaudinau ir gąsdinau tą moterį, o galbūt ir kitas, nukentėjusias nuo smurto artimoje aplinkoje. Kartą atvyko iš Kauno vyrų krizių centro darbuotoja ir pareiškė, kad ir Alytuje būtų neblogai įsteigti vietą, kurioje rinktųsi tik vyrai.  Jau veikė vyrų krizių centrai Vilniuje ir Kaune, vėliau buvo įsteigti Marijampolėje, Utenoje ir Šiauliuose. Porą metų gvildenau šią idėją, domėjausi, mokiausi, kol praėjusiais metais ėmiau ir įsteigiau viešąją įstaigą.“

„Esu „krizinis““

„Visuomenės požiūris toks įdomus, kam gi vyrui tas krizių centras, koks jis vyras, jeigu jam krizė. Kai paduodu kokiam vyrui lankstinuką apie mūsų centrą, kreivai į mane pažiūri. Antra vertus, kai kurie tiesiai prisipažįsta: „Dabar esu krizinis. Pykstuosi su žmona, rėkiu ant vaikų, savęs nebevaldau,
man reikia pagalbos.“ Tai kam sakyti, kad stiprioji lytis nepatiria sunkumų. Vyrai patiria krizių, juk ir alkoholio, narkotikų jie daugiau vartoja, Lietuvoje moterų įkalinimo įstaigų tik viena, visos kitos – vyrų. Ir smerkti mes linkę vyrus. Taip negalima, visi mes žmonės, visi klystame, bet turime gauti galimybę ir pasitaisyti. Juk ir aš išsiskyriau – vadinasi, nebuvau tobulas vyras. Per skyrybas buvo visko – ir neapykantos, ir vienas kitą apkalbėjome… Bet mano svajonė buvo sutarti su buvusia žmona, vaikų motina, nes tikrai mačiau pavyzdžių, kad net išsiskyrę žmonės gali bendrauti civilizuotai, be pykčių
ir nuoskaudų. Ir man pavyko, mes taip ir bendraujame. Kartu visą tą skyrybųlaiką reikėjo kažkaip išgyventi. O kur kreiptis, kur ieškoti pagalbos, ypač mažame provincijos mieste?“

Vyrams sunku kalbėti
„Dabar Alytuje, kai veikia vyrų krizių centras, stiprioji lytis neužmiršta. Mūsų nedaug, kurie drąsiai prisipažįsta, kad patiria vienokių ar kitokių sunkumų, bet susibūrėme į savipagalbos grupę, kai susėda 15 vyrų nuo 20 iki 50 m., kai pradeda kalbėti, tai išgirsti tokių dalykų… Bet viskas tarp mūsų ir lieka.

Vieną jauną vaikiną pas mus jo panelė atsiuntė, atėjo nepatenkintas. Nuraminau – vadinasi, panelė dar kažko iš jo tikisi, tik jis pats turi pastangų įdėti. Kartais reikia net ne psichologo pagalbos, o paprasto žmogiško bendravimo ir supratimo tų, su kuriais kalbiesi. Tiesiog kad tave išklausytų.

Ne visi vyrai nori kalbėtis akis į akį, kiti rašo elektroninius laiškus arba skambina telefonu. Laiškai būna tokie, kad dvi valandas tenka skaityti. Ir gerai, nes žmogui, kuris išsilieja vienokiu ar kitokiu būdu, jau paprasčiau, jis gali pradėti lengviau kvėpuoti ir atsitiesti. Neretai vyras sako, kad bando kalbėti su mama, su seserimi, o jo nesupranta. Jos ir nesupras, nes nepatyrė to, ką jis dabar išgyvena. Su tuo vyru pasikalbėjome apie valandą, po savaitės paskambinau paklausti, kaip jam sekasi, viskas gerai. Kartais užtenka vos vieno pokalbio, kad gyvenimas nusidažytų ryškesnėmis spalvomis.“

Išeitis yra

„Moterys sunkiomis akimirkomis dažnai yra daug stipresnės už vyrus, neretai ir pačios vienos dėl vaikų pereina ugnį, vandenį ir atsitiesia. Savo akimis mačiau, kaip sveikas ir gražus vyras, didelis verslininkas, sportininkas, savo gyvenimą po skyrybų baigė prie šiukšlių konteinerių. Tiesiog nesusitvarkė su jį ištikusia krize.

Vienas po kito besisteigiantys vyrų krizių centrai parodė, kad ir vyrams reikia pagalbos, kad jie jos šaukiasi ir galima tas „pabaisas“ paversti žmonėmis. Gal kam nors atrodau keistokai, nes materialinės
naudos iš savo veiklos negaunu jokios, pats konsultuoju, kalbuosi nemokamai. Kam man to reikia? Todėl, kad man buvo kas padėjo ir aš noriu padėti žmonėms. Galbūt daug kas manė, kad aš „trenktas“, kai vaikščiojau į Moterų krizių centrą, bet man tuo metu tai buvo išeitis. Turiu sukaupęs žinių, galiu padėti tiems, kurie prašo pagalbos. Savo pavyzdžiu noriu parodyti, kad ištikus krizei galima išgyventi, išeitis visada yra.“

STRAIPSNIS IŠ ŽURNALO „TAVO VAIKAS“. RŪTOS RUKAITĖS TEKSTAS. DOMANTO PIPO FOTOGRAFIJA

Bygalvocius

Vyrų krizių centro vadovas: „Pagalba būtina ne tik mušamam, bet ir mušančiam“

Alytus – vienas iš šešių Lietuvos miestų, turinčių krizių centrus, skirtus vyrams. Tokie pat įsikūrę Vilniuje, Kaune, Marijampolėje, Šiauliuose ir Utenoje. Vos pusmetį veikiantis Alytaus vyrų krizių centras savo klientus skaičiuoja jau dešimtimis ir šiuo metu džiaugiasi maloniais įkurtuvių rūpesčiais. Vos prieš keletą mėnesių įstaiga duris atvėrė Daugų g. 5A esančiose patalpose.

Centro steigėjas ir vadovas Virginijus Tamulionis įsitikinęs, kad tik asmeninės patirties dėka jis gali pagelbėti įvairių krizių ištiktiems vyrams, kurių jo vadovaujamoje įstaigoje nuolat daugėja. Jo paties gyvenimo įvykiai nulėmė ne tik norą įsteigti vyrų krizių centrą, bet ir padėjo sukaupti nemenką žinių bagažą, kuriuo šiandien jis gali ir nori pasidalinti su kitais.

„Po skyrybų teismo sprendimu su manimi liko gyventi dvi mažametės dukros. Pradėjau lankyti užsiėmimus asmenims, vieniems auginantiems vaikus, kurie vyko moterų krizių centre. Atsidūręs tarp būrio moterų ėmiau galvoti, kodėl negalėtų atsirasti panašus centras vyrams“,- prisimena V. Tamulionis.

Noro įgyvendinti šią idėją būta milžiniško, nes vyrų krizių centrą jis įkūrė savo lėšomis ir iki šiol dirba be jokio atlygio ir finansavimo. Visas su centro veikla susijusias išlaidas, dalyvavimą įvairiuose mokymuose vyras apmoka iš asmeninių lėšų – algos, kurią gauna dirbdamas vienoje apsaugos tarnyboje. Štai pavyzdžiui ir naujas patalpas baldais aprūpino privatūs asmenys.

Šio centro klientai – įvairias gyvenimo krizes patyrę vyrai, jų šeimų nariai. Įstaigoje jiems teikiama psichologinė ir teisinė pagalba, padedama žmogaus teisių gynimo klausimais, sprendžiant priklausomybių problemas. Čia konsultuojami ne tik įvairių rūšių smurtą patyrę vyrai, bet ir patys smurtautojai.

„Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas labiau skirtas smurtą patiriančioms aukoms, nors smurtautojas – taip pat yra auka, savo elgesio. Jam ne ką mažiau svarbu suteikti pagalbą. Mūsų centre tai daroma, tik aišku, žmogus turi jos norėti ir sau pripažinti, jog elgėsi netinkamai, nori pasikeisti“,- pasakoja V. Tamulionis.

Šiuo metu Alytaus vyrų krizių centre veikia savipagalbos grupė, kurioje savo bėdas bendrai sprendžia 12 įvairaus amžiaus ir socialinės padėties vyrų. Kiekvieną savaitę jie susitinka ir prie puodelio arbatos bendrauja, dalijasi patirtimi, ieško sprendimų savo problemoms.

„Neretai pati geriausia pagalba – pokalbis su svetimu žmogumi. Su savu kalbėti nedrąsu, iš jo retai sulauksi objektyvaus patarimo,- sako V. Tamulionis, kuriam tekę patarimus vyrams dalinti elektroniniu paštu, telefonu, net trumposiomis žinutėmis.

Su įvairiais sunkumais gyvenime susidūrę vyrai – uždaresni, nelinkę apie tai garsiai kalbėti. Patys patyrę fizinį smurtą dažnai gėdijasi skųstis dėl įsisenėjusio stereotipo esą jie – stiprioji lytis. Yra nemažai atvejų, kuomet toks vyro tylėjimas baigiasi įvairiomis priklausomybėmis arba savižudybe. Tuo tarpu moterys – emocionalesnės, linkusios spręsti savo problemas, pasipasakoti apie jas artimiems žmonėms, draugėms, o patyrusios smurtą neretai kviečia policiją“.

Centre pagalba teikiama ir santykių krizes išgyvenančioms poroms. Konsultacijų metu kalbamasi, ieškoma sprendimų, kaip pagerinti jų santykius. „Kartais reikia labai nedaug, tik susėsti ir pasikalbėti. Žinau keletą atvejų, kai problemos išsisprendė vos vyrai pasinaudojo patarimu ir ėmė daugiau skirti dėmesio savo žmonai“,- pasakoja Alytaus krizių centro vadovas.

Jis viliasi, kad tokios porų konsultacijos laikui bėgant taps vis populiaresnės, o santykiai šeimose pagerės, sumažės skyrybų. Esą dabartiniai šalies įstatymai šeimoms gero neduoda – joms tenka išsiskirti arba toliau gyventi nepasikeitusioje situacijoje.

 

www.dzukijosveidas.lt informacija (autorė Ingrida Surdokaitė)

Bygalvocius

Apsilankymas Marijampolės apskrities vyrų krizių centre „Aidas“

Vasario 15-ąją buvome pakviesti į Marijampolės apskrities vyrų krizių centro „Aidas“ atidarymą. Centrui vadovauja ilgametė Marijampolės apskrities moterų krizių centro vadovė Adolfina Blauzdžiūnienė.  Atidaryme taip pat dalyvavo Marijampolės savivaldybės mero pavaduotoja, atliekanti mero pareigas, Irena Lunskienė, Savivaldybės tarybos Socialinės ir sveikatos apsaugos komiteto pirmininkas Alvydas Kirkliauskas, Savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento direktorė Daiva Pankauskienė, Kauno apygardos probacijos tarnybos savivaldybių probacijos skyriaus Marijampolėje pareigūnės, Vilkaviškio moterų informacijos ir pagalbos centrų atstovai.

Centras veiklą, nukreiptą daugiausia į vyrų smurtautojų įpročių keitimą, vykdo kartu su Probacijos tarnyba jau nuo 2013 metų. Į smurtinio elgesio keitimo programas daugelis smurtautojų siunčiami teismo sprendimu, tačiau yra ir tokių, kurie, suvokę savo problemas, norą keistis pareiškia patys. Nuo projekto pradžios pagalbos kreipėsi daugiau kaip šimtas Marijampolės apskrities teritorijoje gyvenančių vyrų. Šį kartą krizių centras kuriasi naujose, deja, nuomojamose patalpose netoli miesto centro, Gedimino g. 24.